Ribos. Kada sakyti „taip“, kaip sakyti „ne“, kad patys tvarkytumėte savo gyvenim ą

Jei norite gyventi sveikai ir harmoningai, privalote išsiaiškinti savo ribas. Ribos – tai asmeninės atsakomybės linijos, kurios apibrėžia, kas mes esame ir kas ne. Ribos įtakoja visas gyvenimo sritis: fizinės ribos padeda mums nustatyti, kas ir kokiomis aplinkybėmis gali mus liesti, protinės ribos suteikia mums laisvę turėti savo mintis ir nuomonę, emocinės ribos padeda mums suvaldyti savo emocijas ir atsiriboti nuo žalingų ir manipuliatyvių kitų asmenų emocijų, dvasinės ribos padeda mums atskirti Dievo valią nuo mūsų pačių valios ir atnaujinti pagarbą savo Kūrėjui. Žmonės dažnai taip stengiasi būti mylinčiais ir nesavanaudžiais, kad užmiršta savo pačių ribas ir ribotumą. Susidūrę su ribų stoka savo gyvenime, jie klausia:
- Ar galiu nustatyti ribas ir likti mylinčiu žmogumi?
- Kokios ribos yra teisingos?
- Ar mano ribos negali nuliūdinti arba įskaudinti kitų žmonių?
- Kaip atsakyti asmeniui, kuris prašo mano laiko, meilės, energijos ar pinigų?
- Kodėl jaučiu kaltę, kai bandau nustatyti ribas?

Dr. Henry Cloud ir Dr. John Townsend pateikia atsakymus į šiuos ir kitus sunkius klausimus ir parodo, kaip nustatyti sveikas ribas santykiuose su tėvais, sutuoktiniu, vaikais, draugais, bendradarbiais ir net pačiu savimi.
Ištrauka:
Fiziniame pasaulyje ribas paprastai žymi tvoros, sienos ar kitokios užtvaros. Dvasiniame pasaulyje užtvaros yra nematomos. Vis dėlto geras apsaugines užtvaras galime sukurti savo žodžiais.
Pagrindinis ribas nustatantis žodis yra „ne“. Juo pasakote kitiems, kad egzistuojate atskirai nuo kitų ir kad valdote pačius save. Biblijoje apstu pamokymų, kaip aiškiai sakyti „taip“ ir „ne“ (Mt 5, 37; Jok 5, 12).
„Ne“ yra prieštaravimo žodis. Biblija mus moko prieštarauti žmonėms, kuriuos mylime, jiems sakant: „Ne, šis poelgis blogas. Aš prie jo neprisidėsiu.“ Žodis „ne“ taip pat svarbus nustatant prievartos ribas. Daugelyje Šv. Rašto vietų raginama sakyti „ne“ kitų nuodėmingam elgesiui su mumis (Mt 18, 15‒20).
Biblija taip pat įspėja, kad neduotume kitiems „gailėdami ar tarsi verčiami“ (2 Kor 9, 7). Prastas ribas nusistačiusiems žmonėms sunku ištarti „ne“ kontrolei, spaudimui, reikalavimams, o kartais ir tikriems kitų poreikiams. Jie bijosi, kad jei kam nors pasakys „ne“, sugadins su tuo asmeniu santykius, taigi jie pasyviai sutinka, nors viduje priešinasi. Kartais koks nors žmogus verčia jus ką nors daryti, o kartais jus verčia jūsų pačių vidinis jausmas, nurodantis, ką „turėtumėte“ daryti. Jei negalite pasakyti „ne“ šiam išoriniam ar vidiniam spaudimui, vadinasi, jūs praradote valdžią savo nuosavybei ir nesimėgaujate „savikontrolės“ vaisiais.
Jūsų žodžiai jūsų nuosavybę apibrėžia ir tada, kai perteikiate kitiems savo jausmus, norus arba nepasitenkinimą. Žmonėms sunku suprasti, ką jūs galvojate, jei nenaudojate žodžių, kurie apibrėžtų jūsų nuosavybę. Dievas tai daro sakydamas: „Man patinka tai ir tai, o to ir ano aš nekenčiu.“ Arba „Aš darysiu tą ir aną, o to ir ano ‒ ne.“ Jūsų žodžiai perteikia žmonėms jūsų nuostatą ir leidžia jiems pajusti „kraštus“, kurie padeda jus atpažinti. „Man nepatinka, kai tu ant manęs šauki!“ ‒ perduoda žmonėms aiškią žinią, kaip jūs žvelgiate į tarpusavio santykius, ir supažindina juos su jūsų „kiemo“ taisyklėmis.